Stovėti po Kristaus Karaliaus vėliava reiškia gyventi tiesoje ir meilėje, nes ten, kur nėra tiesos ir meilės, nėra nė Dievo, nė Kristaus. Ten jau yra pragaro prieangis žemėje.
Paskutinįjį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ją įsteigė popiežius Pijus XI 1924 m., kai pasaulio galingieji dėjo pastangas Kristų pašalinti iš viešojo gyvenimo. Tuo metu Meksikoje, valdant masonams, katalikai buvo kruvinai persekiojami; šaudomi daugelis jų mirdavo su šūkiu: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“
Pranašo Danieliaus pranašystė kalba apie ateinantį Žmogaus Sūnų: „Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas amžinas. Jo karalystė niekuomet nežlugs“ (Dan 7,14). Pats Jėzus daug kartų save vadino Žmogaus Sūnumi: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9,58). „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19,10).
Jėzaus mirties valandą virš jo galvos kabėjo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Žmonės tyčiojosi: „Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“ (Mk 15, 30-32). Jėzus savo karališkumą parodė, ne nužengdamas nuo kryžiaus, bet pasirūpindamas atgailaujančiu piktadariu, kuris prašė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“
Kristaus Karaliaus šventė kaskart įgauna didesnę reikšmę, nes dabartiniu metu Dievą, kaip niekad anksčiau, bandoma išstumti iš viešojo gyvenimo. Liberalioje Europoje Kristui nepaliekama vietos. Gali sau tikėti į Dievą ar dievus, bet viešoje erdvėje išpažink gender ideologiją. Kristus išstumiamas iš šeimos gyvenimo. Ką gi reiškia partnerystė, jei ne Kristaus pašalinimą iš šeimos židinio?
Svarbiausias klausimas, kurį tiktų svarstyti per Kristaus Karaliaus šventę nėra: viešpatauja Kristus pasaulyje, ar ne, bet - ar jis viešpatauja manyje? Ar aš jį pripažįstu? Ar Kristus yra mano gyvenimo Karalius ir Viešpats?
Žmonės šio pasaulio galingaisiais dažnai nusivilia, nes pamato jų savanaudiškumą ir savimeilę, tačiau Kristus Karalius neapvilia nė vieno. Apreiškimo knygoje skaitome: „ Jis mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ (Apr 1,6).
Jėzus niekuomet nesiekė politinės valdžios, nes atėjo į žmonių tarpą ne valdyti, bet tarnauti. Jis aiškiai tvirtino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Į Piloto klausimą: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus aiškiai atsakė: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18,37).
Stovėti po Kristaus Karaliaus vėliava reiškia gyventi tiesoje ir meilėje, nes ten, kur nėra tiesos ir meilės, nėra nė Dievo, nė Kristaus. Ten jau yra pragaro prieangis žemėje.
Gerbti Kristų Karalių reiškia būti su Juo ne tik ryto vakaro maldoje ar sekmadienio Mišiose, bet visur - darbe, moksle, pasilinksminimuose, ypač tuomet, kai priimami svarbūs sprendimai, ar tai daroma šeimoje, ar Seime ar bet kurioje valdžios institucijoje.
Kristus Karalius viešpatauja ten, kur gerbiamas žmogus, kur tarnaujama patiems silpniausiems žmonėms. Ir atvirkščiai, ten, kur viešpatauja egoizmas ir mąstoma tik apie savo interesus, viešpatauja ne Kristus, bet šio pasaulio kunigaikštis – piktoji dvasia.
Stovintis po Kristaus Karaliaus vėliava savo viltis sudeda ne į žmonių daromus sprendimus, bet į Kristų, kuriam per krikštą esame patikėję savo gyvenimą. Tokio žmogaus gyvenime nebus vietos juodam pesimizmui, nes jis žino, kad su Kristumi nepralaimima.
Šiandien daugelis, matydami Europoje ir pasaulyje didelę moralinę suirutę, ne kartą klausia: „Ką mes turime daryti?“. Atsakymas yra vienas – būti besąlygiškai ir drąsiai ištikimiems Kristui Karaliui.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
